Categories
Be kategorijos

Pakrančių gyventojų rūpesčiai

„Ačiū Dievui, dar turime švarų dangų ir neužterštų medžių žalumą“, – sako Alvyrija Ganusauskienė – Molainių gyventoja, gyvenanti Tvenkinio gatvėje, prie pat ežerėlio, kuris tikro vardo neturi, o vietinių vadinamas „Molainių ežeriuku“. Šeima čia ieškojo ramybės senatvėje gražios gamtos prieglobstyje.

Živilės Rancovienės nuotr.

Živilė RANCOVIENĖ
redakcija@paneveziobalsas.lt

Ieškojo ramybės

Alvyrija ir Petras Ganusauskai, iškeitę namą į tokią malonią vietą, galvojo neatsidžiaugsiantys. Iš pradžių žavėjosi vaizdingu vandens telkiniu, rytais bėgiojo pakrantėmis, maudėsi. Tačiau neilgai. Laikas bėgo, Molainiai augo, gražų ežerėlį pamėgo miestiečiai. Dabar šeima nebeturi ramybės nei dieną, nei naktį.

Alvyrija sako: „Mašinos vasarą čia zuja kaip į Gariūnų turgų. Ne ką ramiau ir žiemą. O vasaros naktys tampa košmaru: mašinų žibintai šviečia tiesiai į kambarių langus, judėjimas ir triukšmas nutyla tik paryčiais. Nebūna nė vienos nakties, kad nešūkautų, nežviegtų, neprisigertų. Automobiliai važiuoja prie pat vandens, į slėnį, įklimpsta. Vairuotojai beldžiasi į sodybas, prašinėja pagalbos – kastuvo arba surasti traktorių“.

Moteris juokiasi, kad vietiniai jų gatvelę vadina „meilės taku“ ir pataria miestietėms žmonoms savo dingusių vyrų ieškoti paežerėje, nes čia vyrai su savosiomis neatvažiuoja. Puotauja ant žolės arba automobiliuose, čia pat ir mylisi. Paryčiais būna primėtyta meilės įrodymų – ir vyriškų, ir moteriškų. Ganusauskų namas stovi ant kalnelio, iš kiemo matyti visa meilės slėnio panorama. Čia nėra nei tualetų, nei šiukšlių dėžių. Naktį automobiliai važiuoja tiesiog ganyklomis, susiburia triukšmingos kompanijos. Ežero pakrantė pilna tokių šiukšlių, kad maudytis nebesinori.

Tą patį pasakojo ir kiti pakrantės gyventojai, nenorėję pasisakyti pavardžių, nes čia būta užpuolimų ir kerštavimų. Vietinės šeimos pakrantėse vasarą gano karves, melžėjos prie jų eina ankstų rytą. Grįžusios pasakoja, ką mačiusios. Sako, kad kartais tyliai pastovi prie automobilio ir pamato tokių cirkų, kad nepatogu pasakoti. Kartą ant tiltelio rado susigūžusią, visą šlapią ir purvyne išvoliotą mergužėlę. Apie paežerės „spektaklius“ vietiniai gyventojai galėtų kalbėti visą dieną. Ir nuoširdžiai pasiguosti, kad gyvenimas vaizdingame gamtos kampelyje džiaugsmo teikia mažai.

Padėjai ne vietoje – nerasi

Beveik visos pakrantės sodybos aptvertos aukštomis vielos tinklo tvoromis – nuo didžiulių šunų, kuriuos atsiveža ir paleidžia palakstyti poilsiautojai, ir nuo ilgapirščių, kurie susiglemžia viską, ką tik randa kiemuose. Alvyrijos šeima nusipirko kiaulę, sukimšo dešras ir rūkė antro aukšto rūkykloje. Bet trečią dieną dešros dingo, vagišiai sugebėjo įlįsti pro langą. Dienomis apsilanko firminiais marškinėliais apsirengę vyrukai ir prašo parduoti metalo. Negavę atsiprašo ir išeina, o naktį dingsta visi kibirai ir pieno bidonėliai. Gyvenvietėje nebeliko nė vieno neapvogto kiemo.

Žvejai nekliudo

Ponia Genovaitė, nepanorusi pasisakyti pavardės, džiaugėsi, kad vieta tikrai graži, bet tik dieną. Vakarais prie ežero neina. Buvo graži tradicija vakarais palydėti saulę – deja, jos nebeliko. Elektra čia užgęsta palyginti anksti. Tada net į gatvę beveik niekas nebeišeina. Kai užsitvėrė tvorą, bent jau neišvagia svogūnų ir neišraško braškių.

Beveik visi gyventojai yra naujakuriai, senų sodybų likę vos keturios. Senieji sako, kad seniau gyventi buvę ramiau.Visais laikais niekas nepykdavo ant žvejų, kurių būna pilnas ežeras. Jie niekam nekliudo. Vietiniai vyrai sako, kad žuvų ežere daug, pagauna ir didelių. Kartais žvejai užeina atsigerti ir sako, kad čia taip gražu, kad tiesiog malonu gyventi. Tikrovė jiems nepažįstama.

Ir komentaras

Panevėžio rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausioji specialistė Sigita Biveinienė sakė: „Drįstu teigti, kad pakrančių gyventojų problemos būdingos visai Lietuvai. Mūsų žmonės dar neturi pagarbos nei aplinkai, nei žmogui. Tai kultūros problemos. Tokia neprivatizuotų vietų netvarka – visų seniūnų galvos skausmas. Užtverti priėjimą prie vandens telkinių draudžia įstatymas. Automobilių vairuotojai turi nepažeisti apsaugos juostos ribų. Jos atskirose vietovėse būna skirtingos. Visa tai reikia gerai žinoti“.

Panevėžio rajonas yra nuskriaustas vandens telkiniais. Todėl per daug žmonių telkiasi atskirose vietose. Rajone yra tik septyniolika didelių tvenkinių su hidrotechniniais statiniais. Be įrenginių, didesnių tvenkinių yra apie dvidešimt. Smulkūs nesuskaičiuoti, juos kasasi savininkai. Tokių daug, atsiranda nauji. Vienintelis Juodžio ežeras apskaitoje yra įvardintas ežeru. Didesnę Panevėžio rajono ežerų dalį nuomoja Medžiotojų ir žvejų draugijos Panevėžio skyrius. Jis rūpinasi tvenkinių įžuvinimu, kontroliuoja žvejus, gaudo brakonierius. Su teršėjais ir chuliganais kovoja sunkiai. Pakrantėms valyti pasitelkia viešuosius darbus dirbančius žmones.

„O reikėtų tiek nedaug – poilsiautojams susirinkti savo šiukšles, – sako S.Biveinienė. – Juk tikrai nenutrūktų rankos. Liūdna, kai žmogus laukia, kad jo pėdsakus nutrintų kitas“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *